| Name |
Inkaras, enkurs, enkurs, якар, anchor |
| Author |
Nežinomas |
| Year of establishment |
XIX a. |
| Place of establishment |
Nežinoma |
Description
Klasikinis kablio-žvejo (admiraliteto) tipo inkaras. Štokas ir petys skirtingose plokštumose, kad inkaras negultų plokščiąja puse ant dugno, slysdamas paviršiumi. Inkarą sudaro kotas, kurio vienam gale žiedas, į kurią įverta auselė, kitam gale – lanko formos petys su plokščiais noragais galuose. Į koto viršutinę dalį įvertas štokas. Pastarasis neturi klasikinio užlenkimo inkaro „sulankstymui“ ištraukus, arba sutvirtinimų galuose, sulaikančio nuo išslydimo iš koto. Dėl šios priežasties štokas buvo privirintas prie koto centrinėje savo ašyje.
Intresting info
XV a. II pusėje kėdainiečiai prekiavo su prekybinės sąjungos Hanzos pirkliais. Spėjama, kad Hanzos pirklius Kėdainių apylinkės viliojo miškų žaliava ir patogiu susisiekimu Nevėžiu ir Nemunu. Į pietus nuo Didžiosios rinkos turgaus aikštės, Skongalio vietovėje, buvo įrengta 110 m ilgio medinė prieplauka laivams. Leidimą naujai prieplaukai statyti Ona Radvilaitė-Kiškienė išsirūpino 1568 m. Gardino seime. 1581 m. Varšuvos seime buvo oficialiai įteisintas Kėdainių uostas ir pripažintas laisvas vandens kelias Nevėžiu. Iki valstybės gyvavimo pabaigos Nevėžis buvo laikomas valstybinės reikšmės transporto upe. Dar XIX a. pabaigoje buvo rimtų ketinimų pašalinti visas upėje buvusias užtvaras ir atgaivinti dėl to visiškai apmirusią laivybą. Dėl įvairių priežasčių tai nebuvo įgyvendinta, tačiau mažesni žvejų laiveliai Nevėžiu plaukiojo iki XX a. II p. Galbūt šis, Kėdainiuose, upės pakrantėje, rastas inkaras buvo iš vieno paskutiniųjų didesnių vytinės tipo upinių laivų, XIX a. dar plaukiojusių senąja upe.
| Available on exposure |
Ne |
| Collection |
Ne |
