Žvangulių konstrukcijos forma ovali. Viduje užsiūtas vielos karkasas, perkištas per žvangulių ąseles, plonos vielos eilė, laikanti cinkuotus papuošimus ir pakulinis paminkštinimas. Dvigubai perlenkta minkštintos odos juosta sulenkta išorėje, perdengta dar vienu išoriniu diržu ir kraštuose susiūta dviem siūlėmis. Išorinio diržo gale įsiūta sagtis. Ant diržo vidutiniškai 80 mm atstumu vienas nuo kito pritvirtinti 9 apskritos formos skambalai. Tarp jų išorinėje pusėje pritvirtinti 8 užapvalinti cinkuotos skardos papuošimai. Skambalą sudaro du iš bronzos lieti pusrutuliai sujungti tarpusavyje bronzine juostele. Kiekviename pusrutulyje yra po 4 taisyklingu atstumu nutolusias apvalias skylutes. Viršutinis pusrutulis turi kryžminę 0,5 mm pločio įpjovą, jungiančią skylutes, kiekvieno viduje įdėtas geležinis rutuliukas. Apatinio pusrutulio viršūnėje išlieta ąselė pritvirtinimui prie diržo, aplink ją ratu eina užrašas kirilica: „*ЗАВ.Е.С.КЛЮИКОВА ВЪ С.ПУРЕХIЪ НИЖ.ГУБ.“, prie ąselės: „N 2“.

Žirgo pakinktų skambalų tiesioginė paskirtis buvo įspėti kitus eismo dalyvius apie besiartinantį arba paklydusį transportą (ypač nakties metu). Turėjo jie ir sakralinę paskirtį, tyru skambėjimu nubaidyti piktas dvasias. Europoje jie buvo naudojami mažiausiai 800 m. pr. Kr. Ilgainiui jie ėmė tarnauti ir kaip pakinktų papuošalas, pagal kurio turtingumą buvo galima spręsti apie savininko statusą. Nemažai metalinių skambalų rasta Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, XIV a. pab.–XV a. kultūriniuose sluoksniuose. XVI–XVII a. Vakarų Europos didikai juos kartais liedavo iš aukso ir sidabro, puošdavo herbais ir monogramomis. Didžiojoje Britanijoje žvanguliai paplito nuo XVIII a. vid., tuomet buvo įsteigtos kelios didesnės manufaktūros, eksportavusios savo gaminius ir į Šiaurės Ameriką. Nuo XIX a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje išpopuliarėjo žiemos pramogos, kurių privalomi atributai buvo ne tik madingi žiemos sezono rūbai, bet ir papuoštos rogės bei atitinkami pakinktai su varpeliais arba žvanguliais. Daugiausia Šiaurės Amerikoje žvangulių skambesys tapo neatsiejama Kalėdinių švenčių įvaizdžio dalimi, ką iliustruoja ir viena populiariausių Kalėdinių dainų „Skambantys varpeliai“ („Jingle Bells“), sukurta XIX a. viduryje. Dėl to anglakalbėse šalyse jie dažnai vadinti „rogių varpeliais“ [Sleigh bells]. XIX a. pradžioje žvangulių gamyba, įgavusi pagreitį JAV, amžiaus viduryje išaugo keletą kartų. Dar didesnį augimą paskatino ne tik paklausa, bet ir amžiaus pabaigoje šio verslo centre – East Hampton'e, sugalvotas būdas žvangulius ne lieti, o štampuoti. Tai leido JAV bendrovėms netrukus įsivyrauti šio verslo rinkoje, pagaminant iki 90% produkcijos pasaulyje. Tačiau verslo pikas netrukus baigėsi, XX a. 2-jo deš. pabaigoje JAV pradėjus sparčiai augti automobilių pramonei. Užsidarius didesnėms įmonėms, šis amatas vėl grįžo į pavienių amatininkų cechus, dar sugebėjusius išgyventi iki XX a. vidurio. Rusijoje žvanguliai išpopuliarėjo XIX a. 4-me deš., po valdžios pakartotino uždraudimo privatiems vadeliotojams pašto traktuose naudoti pakinktus su varpeliais. Žvanguliai tapo puikia alternatyva apeinant įstatymą, ir jos valdžia jau nebedrįso drausti. Eksponuojami žvanguliai buvo pagaminti Rusijoje, Balachninsko apskrityje, Purecho (arba Ostanovo) kaime. Ten, drauge su gretimu Andrejevsko valsčiumi, buvo vienas iš varpelių liejimo centrų Žemutinio Naugardo gubernijoje. Šis amatas XIX a. pradžioje čia atkeliavo iš Kasimovo – kito varpų liejimo centro Riazanės gubernijoje. Purecho amatininkai specializavosi žvangulių ir nedidelių varpelių liejyboje. Kaip ir daugelis varpelių liejyklų, ji buvo netoli pašto trakto, šiuo atveju – prie vieno iš svarbiausių Rusijos pašto kelių Maskva–Tobolskas. Tačiau Volgos ir Didžiojo Naugardo mugės artumas padėdavo ne tik parduoti savo produkciją trakto vežikams, bet ir paskleisti ją į atokesnes imperijos vietas, tame tarpe – ir lietuviškas gubernijas. Nuo XIX a. pab. iki XX a. pr. Purecho liejyklos tapo dominuojančios Rusijos rinkoje, jose buvo gaminamos 76 žvangulių rūšys. Kliujikovų šeima buvo viena iš kelių lyderiaujančių šiame versle. Jegoras Kliujikovas pradėjo savo amatą 1879 m. Ostanovo km., netoli Purecho. 1906 m. amatininkai pirmieji modernizavo gamybą, įsigydami garo mašiną. I pasaulinio karo išvakarėse, kai daugelis varpų liejyklų jau nustojo veikti, jie pasiekė savo klestėjimo piką. Iki XIX a. pabaigos žvanguliai buvo liejami iš bronzos, žalvario, bronzos ir alavo lydinio. Štampavimui dažniausiai naudotas žalvaris. Kartais būdavo pasidabruojami. Dažnai turėdavo numerius nuo 1 iki 22, nusakančius skambalo dydį. Dažniausiai naudotas skersmuo – nuo 20 iki 90 mm. Ant žvangulių, priešingai, nei ant varpelių, meistrų įrašai buvo daromi gana retai, retkarčiais pasitenkinant tik numeriais. Išimtis buvo keletas Purecho liejyklų, kurios išliedavo savo firminius įrašus. Tarp pastarųjų buvo ir Kliujkovų cechas. Muziejaus fonduose saugomi keturi žvangulių diržai. Ant vieno iš jų, vidurinio skambalo yra įspausta „VICTORIA № 24“. Skambalus su lotyniškos abėcėlės užrašais gamino meistrai buvusioje LDK teritorijoje – Vilniaus ir Zaslavlio (Minsko gubernijoje).

KEEGAN, Terry, ir kt. Horse Bells. Surrey, 2nd ed., 1988; VENCKŪNIENĖ, Sigita. Žvangučiai [interaktyvus]. [žiūrėta 2014 02 02]. Prieiga per internetą: <http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/zvanguciai#.UxML9vl_tNE>; САВЕЛЬЕВ, Максимилиан. Металлические промыслы Нижегородской губернии. Нижний Новгород, 1916; РАУШЕНБАХ, Борис, ПУХНАЧЕВ, Юрий. Колокола: история и современность, Москва, 1985, p. 179-205.

Available on exposure	Ne
Collection	Ne