Lėkštės centre išdrožinėtas surištas javų pėdas ir už jo sukryžiuoti spragilas bei dalgis, o žemiau jų – plūgas. Lėkštės pakraščiuose ratu didžiosiomis raidėmis iškiliu drožimu išpjaustyta citata iš maldos „Tėve mūsų“: „CHLEBA NASZEGO POWSZEDNIEGO DAJ NAM DZISIAJ“ ir Apvaizdos akis. Antroje pusėje įkaltas vinukas su virvute pakabinimui.

Tekintos ir drožinėtos lėkštės paplito XIX a. viduryje, daugiausia dvaruose, ištobulėjus tekinimo ir frezavimo staklėms ir medžio gaminių bendrovėms ėmus jas gaminti serijiniu būdu. Ištekinti taisyklingi ornamentai būdavo derinami su puslankiu ar ratu drožiamais užrašais ir ornamentais. Lėkštės naudotos tiek kasdienėje buityje, dažniausiai – padėti duonai, tiek, kaip dekoro elementas. Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma lėkštė su ažūru rankenom, turinti analogišką simboliką ir užrašą bei tarnavusi kaip sutartinis ženklas 1863 m. sukilime. [1] Panašaus formato lėkščių su analogišku dekoru ir tekstu randama daugelyje Lenkijos vietų. Tačiau ornamentika ir užrašai buvo įvairūs, populiariausi – žemdirbystės tema. Rytiniuose Lietuvos ir Lenkijos regionuose, susimaišius su stačiatikių kultūra, atlikimo technika (tekinimas kartais būdavo pakeistas pjovimu ir skaptavimu) ir ornamentų stilistika įvairavo. Ten ji kartais buvo laikoma prabangiu daiktu. Carskoe Selo (Rusija) muziejuje saugomos 4 drožinėtos lėkštės, kurių vieną imperatoriui Nikolajui II dovanojo Gardino apylinkių delegacija. Tačiau su identišku dekoru ir „Kasdienės duonos duok mums šiandien“ įrašu lėkščių galima atrasti išraižytų rusiškai, tokiu pat tekstu – ukrainietiškai [2], [3], [4], [5]. Galima spėti, kad mada atkeliavo iš Vakarų šalių, nes to paties laikotarpio ir su tokiais pačiais simboliais lėkštės buvo populiarios ir Vokietijoje. Praktiškesnės, su maldos teksto eilute, bet be drožybos centrinėje plokštumoje, lėkštės duonai Viktorijos epochoje buvo paplitusios Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Kėdainių krašto muziejuje saugomos 8 šio tipo lėkštės. Tris iš jų, tame tarpe ir eksponuojamą, 1947 m. į muziejų atnešė A. Docius. Originali jų buvimo vieta buvo Taučiūnų dvare, kuris apie pusantro šimto metų priklausė bajorams Medėkšoms. Su analogišku užrašu ir simboliais yra dar dvi lėkštės. Trys lėkštės yra su priežodžiu „CZEM CHATA BOGATA TEM RADA“, tačiau jų ikonografiniai simboliai varijuoja: vienas be plūgo, antrame spragilą pakeitė šakė, trečiame apskritai tik gėlės žiedas. Po vieną su įrašais „GOSPODYNI WESOŁA GDY MA GOSCI DO KOŁA“ ir „Masło“. [1] Inventorinis numeris E-2365

Available on exposure	Ne
Collection	Ne