Apavas, žemaitiškai vadinamas
klompe, avėtas, dažniausiai valstiečių, daugelyje Vakarų Europos šalių. Prie legendinių klumpių atsiradimo versijų galima priskirti pasakojimą, esą jį Plungėje žemaičius išmokė daryti kunigaikščio Irėnijaus Oginskio pakviesti olandų meistrai. Tačiau Mažojoje Lietuvoje
klumpes pradėta avėti dar XVIII a. (Liudviko Rėzos teigimu, jas atvežė kolonistai iš Prancūzijos ir Šveicarijos). Netrukus jos paplito Užnemunėje, o XIX a. I p. pasirodė Žemaitijoje ir Zanavykijoje.
Klumpės dirbtos vien iš medžio arba jų keltis daryta iš odos. Skirtoms bristi per gilų sniegą ar žvejybai būdavo prikalami aulai [1]. Klumpdirbystė buvo gana populiarus tiek papildomas, tiek pagrindinis amatas. Iki pat II Pasaulinio karo Plungėje ir Telšiuose vykdavo
klumpių turgūs. Meistrai jas darydavo ir valstiečių namuose. Šeimininkai, paruošę žaliavą, parsiveždavo meistrą su visais instrumentais. Jis išmatuodavo visos šeimynos pėdas ir pradėdavo dirbti. Per kelias savaites pridarydavo įvairių
klumpių: ir kasdienių, ir gražių, išeiginių, puoštų išraižytais ornamentais, gėlytėmis,
paukšteliais.
Šis eksponatas tikriausiai yra Telšių muziejininkų dovana Kėdainių muziejui. XX a. II p.
klumpės tapo nebe kasdienio vartojimo, bet pramoginiu apavu. Klumpdirbių sumažėjo, tačiau amatas buvo gyvas iki sovietmečio pabaigos:
klumpės buvo gaminamas šokių ansambliams, suvenyrams. Kai kurie meistrai, tame tarpe ir iš Telšių, per mėnesį parduodavo po 500 porų
klumpių [2]. Šiuo metu šis verslas gyvas Nyderlanduose, kur per metus parduodama apie 3 milijonus porų
klumpių (olandiškai
klomp).
[1] Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2006, t. 10, p. 295.
[2] Klumpininkai rengiasi darbymečiui, Verslo žinios, 2003, Nr. 240, p. 15.
| Available on exposure |
Ne |
| Collection |
Ne |
