| Name | Lovatiesė, gultys apsags, gultas pārklājs, дыван, coverlet |
| Author | Nežinomas |
| Year of establishment | XX a. vid. |
| Place of establishment | Nežinoma |
Description
Dvinytė drobinio pynimo baltų siūlų medvilninė lovatiesė, išrinkta iš papildomų baltų šilko siūlų. Centrinį ornamentą sudaro aštuonių žiedlapių gėlė, kurią iš keturių pusių juosia susijungianti kraštais 16 mažesnių ir 10 didesnių lelijų žiedų kompozicija. Ją įrėmina stačiakampė stilizuota juosta su kryžiukų ir dvigubos ožkapedės ornamentais. Juostos stačiakampio vidiniai kampai papuošti po du lelijų žiedus, juostos išorė, palei visus lovatiesės kraštus ornamentuota lelijų žiedų poromis. Per vidurį susiūta.
Intresting info
Rinktiniuose audekluose raštai išgaunami ne nuo metmenų suvėrimo į nytis, pakojų parišimo ar jų numynimo, bet išrenkant juos rankomis. Todėl raštų motyvai gali būti labai įvairūs: katpėdėlės, žvaigždutės, saulutės, lelijos ir t. t. Lelijos – tradicinis ir dažniausiai sutinkamas ornamentas lietuvių tautodailėje. Jos simbolis etnokultūroje yra itin daugiareikšmis. Lelijos ornamentą randame Lietuvoje iškastuose moterų krūtinės papuošaluose, kuriuos archeologai priskiria I a. po Kr. Lelija kaip simbolis tradiciškai dažniausiai siejama su šviesa, tyrumu, nekaltumu, šventumu, tačiau ir su valdžia, galia, nes lelija heraldikoje žinoma kaip senovinis karaliaus simbolis.
Pildyti savo audinių rinkinį audiniais muziejus ėmėsi iniciatyvos 1977–1980 metais. Šiuo laikotarpiu nustojo austi karta, audimo įgūdžius perėmusi pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Dar 1924–25 m. Krakių šviesuolis M. Katkus ragino mokytis iš audėjų „kol dar ne vėlu, kol staklės ir audimas gryčiose užsilaiko“. Tačiau pokarinė karta tradicijų nebeperėmė. Iš vienkiemių į kolūkines gyvenvietes keliami žmonės stakles sukūrendavo arba palikdavo nugriovimui skirtose sodybose. Senuosius audinius galutinai išstūmė pramoninė tekstilė. Ši lovatiesė (divonas) 1978 m. už 50 rublių įsigyta iš Ukmergėje gyvenusios Veronikos Jakštienės.
Pildyti savo audinių rinkinį audiniais muziejus ėmėsi iniciatyvos 1977–1980 metais. Šiuo laikotarpiu nustojo austi karta, audimo įgūdžius perėmusi pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Dar 1924–25 m. Krakių šviesuolis M. Katkus ragino mokytis iš audėjų „kol dar ne vėlu, kol staklės ir audimas gryčiose užsilaiko“. Tačiau pokarinė karta tradicijų nebeperėmė. Iš vienkiemių į kolūkines gyvenvietes keliami žmonės stakles sukūrendavo arba palikdavo nugriovimui skirtose sodybose. Senuosius audinius galutinai išstūmė pramoninė tekstilė. Ši lovatiesė (divonas) 1978 m. už 50 rublių įsigyta iš Ukmergėje gyvenusios Veronikos Jakštienės.
| Available on exposure | Ne |
| Collection | Audinių rinkinys |