| Name | Pagalvės užvalkalas, nauločka, spilvendrāna, наўлечка, pillowcase |
| Author | Nežinomas |
| Year of establishment | XX a. I p. |
| Place of establishment | Vidurio Lietuva |
Description
Dvinytis kaišytinis audeklas su pervarais. Medžiaga išausta iš vilnonių šviesiai ir tamsiai rudų siūlų. Rašto langeliai iškaišayti šilkiniais geltonais, žaliais ir baltais siūlais, lelijų ir kryžiukų su jungiamaisiais elementais ornamentais.
Intresting info
Dekoratyvinės pagalvėlės užvalkalas drobišku dvinyčiu pynimu lovos papuošimui. Nuo rinktinių audeklų kaišytiniai skiriasi tuo, kad ataudai kaišomi tik ties vienu kuriuo raštu arba jo dalimi, todėl rašto ataudus galima keisti ataudų ir metmenų kryptimis. Šis audimo būdas labai panašus į pluoštinį siuvinėjimo būdą, todėl juo siuvinėjami įvairūs dekoratyviniai audeklai.
Lelijos – tradicinis ir dažniausiai sutinkamas ornamentas lietuvių tautodailėje. Jos simbolis etnokultūroje yra itin daugiareikšmis. Lelijos ornamentą randame Lietuvoje iškastuose moterų krūtinės papuošaluose, kuriuos archeologai priskiria I a. po Kr. Lelija kaip simbolis tradiciškai dažniausiai siejama su šviesa, tyrumu, nekaltumu, šventumu, tačiau ir su valdžia, galia, nes lelija heraldikoje žinoma kaip senovinis karaliaus simbolis.
Pildyti savo audinių rinkinį muziejus ėmėsi iniciatyvos 1977–1980 metais. Šiuo laikotarpiu nustojo austi karta, audimo įgūdžius perėmusi pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Dar 1924–25 m. Krakių šviesuolis M. Katkus ragino mokytis iš audėjų „kol dar ne vėlu, kol staklės ir audimas gryčiose užsilaiko“. Tačiau pokarinė karta tradicijų nebeperėmė. Iš vienkiemių į kolūkines gyvenvietes keliami žmonės stakles sukūrendavo arba palikdavo nugriovimui skirtose sodybose. Senuosius audinius galutinai išstūmė pramoninė tekstilė. Pagalvėlės užvalkalas 1974 m. pirktas iš G. Cechanavičienės, gyv. Kėdainiuose, tuometinėje Gagarino gatvėje.
Lelijos – tradicinis ir dažniausiai sutinkamas ornamentas lietuvių tautodailėje. Jos simbolis etnokultūroje yra itin daugiareikšmis. Lelijos ornamentą randame Lietuvoje iškastuose moterų krūtinės papuošaluose, kuriuos archeologai priskiria I a. po Kr. Lelija kaip simbolis tradiciškai dažniausiai siejama su šviesa, tyrumu, nekaltumu, šventumu, tačiau ir su valdžia, galia, nes lelija heraldikoje žinoma kaip senovinis karaliaus simbolis.
Pildyti savo audinių rinkinį muziejus ėmėsi iniciatyvos 1977–1980 metais. Šiuo laikotarpiu nustojo austi karta, audimo įgūdžius perėmusi pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Dar 1924–25 m. Krakių šviesuolis M. Katkus ragino mokytis iš audėjų „kol dar ne vėlu, kol staklės ir audimas gryčiose užsilaiko“. Tačiau pokarinė karta tradicijų nebeperėmė. Iš vienkiemių į kolūkines gyvenvietes keliami žmonės stakles sukūrendavo arba palikdavo nugriovimui skirtose sodybose. Senuosius audinius galutinai išstūmė pramoninė tekstilė. Pagalvėlės užvalkalas 1974 m. pirktas iš G. Cechanavičienės, gyv. Kėdainiuose, tuometinėje Gagarino gatvėje.
| Available on exposure | Ne |
| Collection | Audinių rinkinys |