Keturkampės piramidės formos šiaudų stiebelių, sujungtų siūlu, perkišant adatą pro stiebelio vidurį, kompozicija. Geometrinės figūros pagrindą sudaro piramidė, kurios viduryje, iki dugno lygmens suvertas reketukas. Žemiau dugno piramidės tūris veidrodiškai atkartojamas, jos gale prijungtas mažesnis daugiabriaunis reketukas su kutų imitacija. Prie dugno simetriškai sukabintos 8 dvigubo rombo formos reketukai su kutų imitacijomis galuose.

Sodas yra vienas iš apeiginių reliktų, Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje, išlaikiusių savo gyvybingumą iki XX a. vidurio ir mažesniu masteliu gyvuojančių lig šiol. Žinių apie jo naudojimą galima rasti visose tautose, gyvenančiose aplink Baltijos jūros baseiną ir toliau. Nors sinonimų yra įvairių, iki šių laikų nusistovėjo keli šio kūrinio pavadinimai: rytų ir pietų slavai juos vadino „voru“, finougrai ir germanai – „karūna“, baltai – „sodu“. Visos tautos sodą dažniausiai saugodavo garbingiausiame (šventajame) pirkios kampe, tačiau priešingai, nei lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, gudai kas metai prieš šv. Kalėdas juos sudegindavo ir verdavo naują (Vakarų Ukrainoje jį pakabindavo prieš Vigiliją virš šventinio stalo). Lietuviai tuo tarpu jį saugodavo iki krikštynų; jei gimdavo mergaitė, vėrinys buvo saugomas iki nuotaka ištekės. Visos tautos tikėjo įvairiomis sodo magiškomis galiomis, tačiau esminė jo funkcija buvo šeimos vaisingumo totemas – skatinantis arba jau globojantis naują gyvybę. Ukrainoje nevaisingos moterys stovėdavo po sodu, visos tautos jį kabindavo jauniesiems ir kūdikiams virš galvų. Lietuvoje nuo sodo funkcijos priklausė ir jo sudedamosios dalys: vestuvinis ir krikštynų sodas privalo būti tik keturkampės piramidės formos, po juo hierarchiniuose aukščiuose turi kabėti saulė, žmonių ir paukščio (-ių) figūrėlės. Velykiniai sodai puošti žalumynais, paukščiais, padarytais iš kiaušinio kevalo ir smilgų arba vien kiaušinių kevalais pamargintais ir natūraliais, įdėtais į sodelio vidų. Sodai, neturėję griežtų ritulinių „užduočių“, galėjo turėti ir kitokias formas, jos variavo nuo regionų. Pažymėtina, kad gudų tradicinių sodų forma yra tokia pati, kaip lietuvių. Viena žymiausių Dzūkijos krašto, Marcinkonių km. sodų pynėja Malvina Česnulienė pasakojo: „O sodas būna parėdytas, kap jau laukiam nuotakos. Nu, o tie, katrie atvažiavy, nori nutraukt, tai jau saugo, katrie už stalo sėdi su rekečiais, su mentėm visokiom, su samčiais gina. Nu, o pakabyta būna ėglis ar dagis kokis, tai jau tų nežiūri, o jau šitų sodų tai gina. Jau tas sodas tai kaip gyvenimas. Dar būna du paukšteliai nupinta, pakabyti, ir tas sodas supasi, ir tie paukšteliai laksto, tai gražu, visi žiūro... Jau vestuvių be tų sodų tai nebūdavo, jau jie visada, tie sodai“. Eksponuojamas kūrinys sukurtas neįgaliųjų, vadovaujamų sutrikusio intelekto žmonių integracijos į visuomenę kūrybinės grupės vadovės Reginos Banienės. Tautodailininkė šiaudinius sodus vaikų ir tėvelių pageidavimu pradėjo verti nuo 1993 m., dirbdama Kėdainių moksleivių namuose. Kėdainietiškos sodų darymo specifikos klausimais ji konsultavosi pas kėdainietę J. Širkaitę-Gaidukienę (gim. 1913 m. Vaiškonėlių km.).

Available on exposure	Geras
Collection	Ne