| Name | Verpimo ratelis, spriežamais rateņš, vērpjamais ratiņš, калаўрот, spinning-wheel |
| Author | Nežinomas |
| Year of establishment | Apie 1930 m. |
| Place of establishment | Nežinoma |
Description
Ant keturkampės dilės (krėslo) pritvirtintos dvi ienos (šlaunys), kurių viduryje išpjautose išėmose įstatyta ašelė su stipininiu ratu. Vienos iš ienų viršuje, virš rato, įleista dar viena ašelė, laikanti ritę (špūlę) su žirklėmis. Kitas ašelės galas įleistas į stačiu kampu suleistus ir prie ienų pritvirtintus statinėlius. Krėslą laiko keturios kampu į šonus išskėstos kojos. Prie dviejų iš jų pritaisyta pamina (pakojos) – apvalus skersinis su jo viduryje stačiu kampu pritvirtinta platesne lentele. Jos gale vertikaliai prikabinta kojelė (kalelė) su ąsele, užkabinta ant rato ašelės kilpos. Medinės detalės yra tekintos, išskyrus žirkles, krėslą, kalelę ir pakojos skersinę lentelę. Išskyrus pastarąją, visos kitos detalės tvirtintos tarpusavyje apvalaus įleidimo būdu.
Intresting info
Medinė verpstė buvo pagrindinis verpimo įrankis iki XVIII a. – XIX a. pradžios, nors tuo metu ją sparčiai stūmė daug anksčiau atsiradęs verpimo ratelis. Verpalus ant rato sukantis prietaisas aprašomas jau XI a. arabų šaltiniuose, panašiu metu jis paplito Kinijoje ir Indijoje. Nors jis buvo žinomas ir Europoje, Saksonijos rato vardu pradėjo po truputį populiarėti tik po pakojos patobulinimų XVI a. pirmoje pusėje. Ratelis (ratinis, vindas, žemaitiškai – kalvarats) pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose, tiktai sunku nustatyti, kada jis pasirodė mūsų krašte. Rytprūsių lietuviai, kaip nurodo K. Donelaitis, rateliu verpė XVIII a. pirmoje pusėje. Žemaitijoje šis prietaisas verpstes buvo galutinai išstūmęs jau XIX a. viduryje. M. Valančius rašė, kad „mūsų gadynės žemaičių motriškos dideliai yra naguotos, verpia plonai linus ir vilnas su kalvaratais. Verpsčių nė žinoti nežino“. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verpimo technologija gerokai atsiliko. Iš Vidurio Lietuvos šiaurinės dalies ir Žemaitijos iki ten rateliai keliavo beveik porą šimtmečių ir paplito tik pačioje XIX a. pab.–XX a. pr. Ir jų forma dažnai skyrėsi nuo gulsčiojo žemaitiško kalvarato – ten plito statieji rateliai. Pastarųjų formą tikriausiai įtakojo rytinių slavų naudojamas prietaisas. Didesnę slavizacijos įtaką įvairiais laikais patyrusios apylinkės labiau naudojo statųjį ratelį. Stačiųjų ratas yra dažniausiai didelio skersmens – apie 510-610 mm. Verpimo ratelio dydis turėjo įtakos verpėjos darbo našumui. Ratelį su mažu ratu reikia minti tankiau, jis mažesnis, greičiau sukasi. Didesnį ratą reikia minti rečiau, todėl verpėjos koja ne taip pavargsta, bet jis sunkesnis. Didelio rato ratelis, verpėjų nuomone, geriau traukia ir įsuka siūlą. Juo naudodavosi verpėjos, kurioms šis darbas buvo kasdienis amatas – jo nereikia dažnai minti, varginant koją.
Verpimas buvo sezoninis buities darbas, kurį privalėjo mokėti kiekviena moteris. Tačiau dėl didžiulės verpalų paklausos jis egzistavo ir kaip papildomas verslas ar savarankiškas amatas. Iki XX a. vidurio juom dažniausiai užsiimdavo senyvo amžiaus moterys, turėjusios puikius amato įgūdžius ir gyvenusios miestelių centruose (arba kampininkės, „ėjusios per žmones“).
Muziejaus fonduose saugomi du statieji rateliai. Vieno jų (Gek 16642), pagaminto XIX a. pab., dydis ir rato skersmuo neįprastai maži būtent rato didumu pasižyminčiu stačių ratelių tipui. Atsižvelgiant į geležinių jungčių kokybę, akivaizdu, kad tai manufaktūrinis importas. Eksponuojamas ratelis, Milžemių km. 1970 m. įsigytas iš P. Macionio, kartu su dar 30 įvairios paskirties daiktų. Sprendžiant pagal kartu įsigytus P. Macionio darytus baldus ir medienos apdirbimo įrankius, ratelio autorystę galima priskirti pačiam daiktų pardavėjui.
Verpimas buvo sezoninis buities darbas, kurį privalėjo mokėti kiekviena moteris. Tačiau dėl didžiulės verpalų paklausos jis egzistavo ir kaip papildomas verslas ar savarankiškas amatas. Iki XX a. vidurio juom dažniausiai užsiimdavo senyvo amžiaus moterys, turėjusios puikius amato įgūdžius ir gyvenusios miestelių centruose (arba kampininkės, „ėjusios per žmones“).
Muziejaus fonduose saugomi du statieji rateliai. Vieno jų (Gek 16642), pagaminto XIX a. pab., dydis ir rato skersmuo neįprastai maži būtent rato didumu pasižyminčiu stačių ratelių tipui. Atsižvelgiant į geležinių jungčių kokybę, akivaizdu, kad tai manufaktūrinis importas. Eksponuojamas ratelis, Milžemių km. 1970 m. įsigytas iš P. Macionio, kartu su dar 30 įvairios paskirties daiktų. Sprendžiant pagal kartu įsigytus P. Macionio darytus baldus ir medienos apdirbimo įrankius, ratelio autorystę galima priskirti pačiam daiktų pardavėjui.
| Available on exposure | Taip |
| Collection | Ne |