Ant apskrito pagrindo (krėslo) pritvirtintos dvi ienos (šlaunys), kurių viduryje išpjautose išėmose įstatyta ašelė su stipininiu ratu. Vienos iš ienų viršuje, virš rato, įleista dar viena ašelė, laikanti ritę (špūlę) su žirklėmis. Kitas ašelės galas įleistas į stačiu kampu suleistus ir prie ienų pritvirtintus statinėlius. Krėslą laiko įkypai į šonus išskėstos kojos. Prie dviejų iš jų pritaisyta pamina (pakojos) – apvalus skersinis su jo viduryje stačiu kampu pritvirtinta platesne lentele. Jos gale vertikaliai prikabinta kojelė (kalelė) su ąsele, užkabinta ant rato ašelės kilpos. Prie krėslo krašto pritvirtinta lazdelė, kurios viršuje stačiu kampu įleistas trumpesnis statinis su skyle prieverpstei. Ratas klijuotas ir tvirtintas apvaliomis įlaidomis, su keturiais stipinais. Medinės detalės yra tekintos, išskyrus žirkles ir pakojos skersinę lentelę. Stipinai tekinti ir pjauti (?). Dauguma medinių detalių tvirtintos tarpusavyje apvalaus įleidimo būdu. Prieverpstės laikiklio dvi dalys sujungtos viduje įleisto varžto ir veržlės prisukimu, skersinė pakojos lentelė prikalta vinimis.

Medinė verpstė buvo pagrindinis verpimo įrankis iki XVIII a. – XIX a. pradžios, nors tuo metu ją sparčiai stūmė daug anksčiau atsiradęs verpimoratelis. Verpalus ant rato sukantis prietaisas aprašomas jau XI a. arabų šaltiniuose, panašiu metu jis paplito Kinijoje ir Indijoje. Nors jis buvo žinomas ir Europoje, Saksonijos rato vardu pradėjo po truputį populiarėti tik po pakojos patobulinimų XVI a. pirmoje pusėje. Ratelis (ratinis, vindas, žemaitiškai – kalvarats) pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose, tiktai sunku nustatyti, kada jis pasirodė mūsų krašte. Rytprūsių lietuviai, kaip nurodo K. Donelaitis, rateliu verpė XVIII a. pirmoje pusėje. Žemaitijoje šis prietaisas verpstes buvo galutinai išstūmęs jau XIX a. viduryje. M. Valančius rašė, kad „mūsų gadynės žemaičių motriškos dideliai yra naguotos, verpia plonai linus ir vilnas su kalvaratais. Verpsčių nė žinoti nežino“ [1]. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verpimo technologija gerokai atsiliko. Iš Vidurio Lietuvos šiaurinės dalies ir Žemaitijos iki ten rateliai keliavo beveik porą šimtmečių ir paplito tik pačioje XIX a. pab.–XX a. pr. Ir jų forma dažnai skyrėsi nuo gulsčiojo žemaitiško kalvarato – ten plito statieji rateliai. Pastarųjų formą tikriausiai įtakojo rytinių slavų naudojamas prietaisas. Didesnę slavizacijos įtaką įvairiais laikais patyrusios apylinkės labiau naudojo statųjį ratelį. Stačiųjų ratas yra dažniausiai didelio skersmens – apie 510-610 mm. Verpimo ratelio dydis turėjo įtakos verpėjos darbo našumui. Ratelį su mažu ratu reikia minti tankiau, jis mažesnis, greičiau sukasi. Didesnį ratą reikia minti rečiau, todėl verpėjos koja ne taip pavargsta, bet jis sunkesnis. Didelio rato ratelis, verpėjų nuomone, geriau traukia ir įsuka siūlą. Juo naudodavosi verpėjos, kurioms šis darbas buvo kasdienis amatas – jo nereikia dažnai minti, varginant koją [2]. Verpimas buvo sezoninis buities darbas, kurį privalėjo mokėti kiekviena moteris. Tačiau dėl didžiulės verpalų paklausos jis egzistavo ir kaip papildomas verslas ar savarankiškas amatas. Iki XX a. vidurio juom dažniausiai užsiimdavo senyvo amžiaus moterys, turėjusios puikius amato įgūdžius ir gyvenusios miestelių centruose (arba kampininkės, „ėjusios per žmones“). Muziejaus fonduose saugomi du statieji rateliai. Pirmasis, dideliu ratu, 1930 m. Milžemių km. padarytas meistro P. Macionio. (Gek 8097). Eksponuojamas ratelis, perduotas kėdainiečio Arūno Kairio, pagamintas XIX a. pabaigoje. Jo forma nėra būdinga Kėdainių regionui. Jo dydis ir rato skersmuo neįprastai maži būtent rato didumu pasižyminčiu stačių ratelių tipui. Sprendžiant pagal geležinių jungčių kokybę, akivaizdu, kad tai manufaktūrinis importas. Identiški miniatiūriniai rateliai su apvaliu krėslu fiksuojami 1870 m. Elzase (dab. Prancūzija) darytose nuotraukose. Galima spėti, kad šis ratelis iš Vakarų atkeliavo per Biržų kraštą, su kurio protestantiška bendruomene Kėdainiai porą šimtmečių turėjo labai glaudžius ryšius. [1] DUNDULIENĖ, Pranė. Lietuvos etnologija, Vilnius, 1991, p. 125. [2]  ČEPAITIENĖ A. Verpimas Lietuvoje, 2001, p. 107-108.

Available on exposure	Ne
Collection	Ne