| Name | Verpimo ratelis, spriežamais rateņš, vērpjamais ratiņš, калаўрот, spinning-wheel |
| Author | Nežinomas |
| Year of establishment | Apie 1860 m. |
| Place of establishment | Nežinoma |
Description
Ant siaurėjančio stačiakampio formos lentos (krėslo) galų pritvirtintos dvi dvigubų šakių konstrukcijos. Vieną jų sudaro nupjauto netaisyklingo kūgio formos trinkelė (ropė), virš kurios pritaisyti du statinėliai (krūmas), laikantis ritę (špūlę) su žirklėmis. Kitą konstrukciją sudaro šešių stipinų ratas, kurio ašelė įstatyta į ienų (šlaunų) galuose išpjautus griovelius. Krėslą, kampu pasvirusį į rato pusę, laiko trys kojos. Prie dviejų iš jų pritaisyta pamina (pakojos) – dvi siauresnės išilginės lentelės, prie kurių pritaisyta viena platesnė skersinė lentelė, prie kurios kampo vertikaliai prikabinta kojelė (kalelė) su ąsele, užkabinta ant rato ašelės kilpos. Aukščiau krūmo prie krėslo pritvirtinta prieverpstės koto (statinėlių) dalis. Į krėslo galą išilgai išsriegtas sriegis varžtui (raktui), reguliuojančiam ropės išilginį judėjimą. Medinės detalės yra tekintos, išskyrus žirkles, krėslą, kalelę ir pakojas. Dauguma detalių tvirtintos tarpusavyje apvalaus įleidimo būdu.
Intresting info
Medinė verpstė buvo pagrindinis verpimo įrankis iki XVIII a. – XIX a. pradžios, nors tuo metu ją sparčiai stūmė daug anksčiau atsiradęs verpimo ratelis. Verpalus ant rato sukantis prietaisas aprašomas jau XI a. arabų šaltiniuose, panašiu metu jis paplito Kinijoje ir Indijoje. Nors jis buvo žinomas ir Europoje, Saksonijos rato vardu pradėjo po truputį populiarėti tik po pakojos patobulinimų XVI a. pirmoje pusėje. Ratelis (ratinis, vindas, žemaitiškai – kalvarats) pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose, tiktai sunku nustatyti, kada jis pasirodė mūsų krašte. Rytprūsių lietuviai, kaip nurodo K. Donelaitis, rateliu verpė XVIII a. pirmoje pusėje. Žemaitijoje šis prietaisas verpstes buvo galutinai išstūmęs jau XIX a. viduryje. M. Valančius rašė, kad „mūsų gadynės žemaičių motriškos dideliai yra naguotos, verpia plonai linus ir vilnas su kalvaratais. Verpsčių nė žinoti nežino“. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verpimo technologija gerokai atsiliko. Iš Vidurio Lietuvos šiaurinės dalies ir Žemaitijos iki ten rateliai keliavo beveik porą šimtmečių ir paplito tik pačioje XIX a. pab.– XX a. pr. Ir jų forma dažnai skyrėsi nuo gulsčiojo žemaitiško kalvarato – ten plito statieji rateliai. Pastarųjų formą tikriausiai įtakojo rytinių slavų naudojamas prietaisas. Didesnę slavizacijos įtaką įvairiais laikais patyrusios apylinkės labiau naudojo statųjį ratelį. Stačiųjų ratas yra dažniausiai didelio skersmens – apie 510-610 mm. Verpimo ratelio dydis turėjo įtakos verpėjos darbo našumui. Ratelį su mažu ratu reikia minti tankiau, jis mažesnis, greičiau sukasi. Didesnį ratą reikia minti rečiau, todėl verpėjos koja ne taip pavargsta, bet jis sunkesnis. Didelio rato ratelis, verpėjų nuomone, geriau traukia ir įsuka siūlą. Juo naudodavosi verpėjos, kurioms šis darbas buvo kasdienis amatas – jo nereikia dažnai minti, varginant koją.
Verpimas buvo sezoninis buities darbas, kurį privalėjo mokėti kiekviena moteris. Tačiau dėl didžiulės verpalų paklausos jis egzistavo ir kaip papildomas verslas ar savarankiškas amatas. Iki XX a. vidurio juom dažniausiai užsiimdavo senyvo amžiaus moterys, turėjusios puikius amato įgūdžius ir gyvenusios miestelių centruose (arba kampininkės, „ėjusios per žmones“).
Ratelių gamyba taip pat buvo amatas. Krakėse veikė ratelių gamybos ir remonto dirbtuvės, kuriose šiuo amatu iki pat XX a. vidurio vertėsi trys Žilaičių kartos. Muziejaus fonduose saugomi trys gulstieji rateliai. Vienas jų, pagamintas apie 1905 m., įsigytas Pernaravos apylinkėje (Gek. 7555). Eksponuojamas ratelis, sprendžiant pagal žinomus apytikslius pagaminimo metus, tikriausiai buvo šeimos darbo įrankis, paveldimas iš ankstesnės kartos. 1957 m. jis įsigytas iš M. Zinkevičienės, gyvenusios Angirių km.
Verpimas buvo sezoninis buities darbas, kurį privalėjo mokėti kiekviena moteris. Tačiau dėl didžiulės verpalų paklausos jis egzistavo ir kaip papildomas verslas ar savarankiškas amatas. Iki XX a. vidurio juom dažniausiai užsiimdavo senyvo amžiaus moterys, turėjusios puikius amato įgūdžius ir gyvenusios miestelių centruose (arba kampininkės, „ėjusios per žmones“).
Ratelių gamyba taip pat buvo amatas. Krakėse veikė ratelių gamybos ir remonto dirbtuvės, kuriose šiuo amatu iki pat XX a. vidurio vertėsi trys Žilaičių kartos. Muziejaus fonduose saugomi trys gulstieji rateliai. Vienas jų, pagamintas apie 1905 m., įsigytas Pernaravos apylinkėje (Gek. 7555). Eksponuojamas ratelis, sprendžiant pagal žinomus apytikslius pagaminimo metus, tikriausiai buvo šeimos darbo įrankis, paveldimas iš ankstesnės kartos. 1957 m. jis įsigytas iš M. Zinkevičienės, gyvenusios Angirių km.
| Available on exposure | Ne |
| Collection | Ne |